Naujos energijos transporto priemonės – tai transporto priemonės, kurių pagrindinis energijos šaltinis nėra vidaus degimo variklis, ir joms būdingas elektros variklių naudojimas. Bateriją galima įkrauti naudojant įmontuotą variklį, išorinį įkrovimo prievadą, saulės energiją, cheminę energiją ar net vandenilio energiją.
1 etapas: Pirmasis pasaulyje elektrinis automobilis pasirodė jau XIX amžiaus viduryje, ir šis elektrinis automobilis daugiausia buvo dviejų kartų darbas.
Pirmasis buvo elektrinis transmisijos įtaisas, kurį 1828 m. savo laboratorijoje sukūrė vengrų inžinierius Aacute nyos Jedlik. Pirmąjį elektrinį automobilį 1832–1839 m. patobulino amerikietis Andersonas. Šiame elektriniame automobilyje naudota baterija buvo gana paprasta ir nereikalinga. 1899 m. vokiečių „Porsche“ išrado rato stebulės variklį, kuris pakeitė tuo metu automobiliuose dažniausiai naudojamą grandininę pavarą. Po to buvo sukurtas elektrinis automobilis „Lohner-Porsche“, kuris kaip energijos šaltinį naudojo švino rūgšties akumuliatorių ir buvo varomas tiesiogiai priekiniuose ratuose esančio rato stebulės variklio – tai buvo pirmasis automobilis, pavadintas „Porsche“ pavadinimu.
2 etapas: XX amžiaus pradžioje buvo sukurtas vidaus degimo variklis, kuris pašalino grynai elektrinius automobilius iš rinkos.
Tobulėjant variklių technologijoms, išradus vidaus degimo variklį ir patobulėjus gamybos technologijoms, šiame etape benzininiai automobiliai įgijo absoliutų pranašumą. Priešingai nei nepatogumai, kuriuos sukėlė elektromobilių įkrovimas, šiame etape grynai elektriniai automobiliai buvo pašalinti iš automobilių rinkos.
3 etapas: septintajame dešimtmetyje naftos krizė vėl atkreipė dėmesį į grynai elektrines transporto priemones.
Šiame etape Europos žemynas jau buvo industrializacijos įkarštyje – laikotarpiu, kai dažnai buvo pabrėžiama naftos krizė ir žmonija pradėjo galvoti apie didėjančias aplinkos katastrofas, kurias ji gali sukelti. Mažas elektros variklio dydis, taršos trūkumas, išmetamųjų dujų trūkumas ir mažas triukšmo lygis paskatino vėl susidomėti grynai elektra varomomis transporto priemonėmis. Kapitalo skatinama, per tą dešimtmetį elektromobilių pavaros technologija gerokai išsivystė, grynai elektra varomi automobiliai sulaukė vis daugiau dėmesio, o maži elektromobiliai, pavyzdžiui, golfo aikštynų mobilumo transporto priemonės, pradėjo užimti nuolatinę rinką.
4 etapas: Dešimtajame dešimtmetyje akumuliatorių technologijos atsiliko, todėl elektromobilių gamintojai turėjo pakeisti kryptį.
Didžiausia problema, trukdžiusi elektromobilių plėtrai 1990-aisiais, buvo atsilikęs akumuliatorių technologijos vystymasis. Jokių didelių akumuliatorių proveržių nebuvo, todėl įkrovimo dėžių nuvažiuojamas atstumas nepasikeitė, todėl elektromobilių gamintojai susidūrė su didžiuliais iššūkiais. Tradicinių automobilių gamintojai, spaudžiami rinkos, pradėjo kurti hibridines transporto priemones, kad išspręstų trumpo akumuliatorių ir nuvažiuojamo atstumo problemas. Šį laikotarpį geriausiai reprezentuoja įkraunami hibridiniai automobiliai (PHEV) ir HEV hibridai.
5 etapas: XXI amžiaus pradžioje įvyko akumuliatorių technologijos proveržis ir šalys pradėjo masiškai naudoti elektrines transporto priemones.
Šiame etape padidėjo akumuliatorių tankis, o elektromobilių nuvažiuojamas atstumas taip pat didėjo 50 km per metus, o elektros variklių galia nebebuvo silpnesnė nei kai kurių mažai taršių degalų varomų automobilių.
6 etapas: Naujų energijos transporto priemonių kūrimą skatino „Tesla“ atstovaujama naujos energijos transporto priemonių gamybos jėga.
„Tesla“, neturinti jokios patirties automobilių gamyboje, vos per 15 metų išaugo iš mažos pradedančiosios elektromobilių kompanijos į pasaulinę automobilių kompaniją, padarydama tai, ko negali padaryti GM ir kiti automobilių lyderiai.
Įrašo laikas: 2023 m. sausio 17 d.
